1913. Ką būtinai norėjau dar papasakoti

„1913-ųjų šimtmečio vasara tęsiasi. Tie 1913-ieji metai manęs tiesiog nepaleidžia.Kuo giliau nėriau, tuo gražesnių lobių radau jūros dugne.Taip, reikia liautis, kai randi, kas gražiausia. Bet jaučiau, kad gali būti dar gražiau.Tiek naujų, jaudinančių, sukrečiančių, iš kojų verčiančių, novatoriškų epizodų, kurie visų pirma pasakoja apie meilę, atradimus ir neįtikėtinus viražus." 1913-ieji – visuotinio kultūros suklestėjimo, mokslo atradimų, techninės pažangos metai. Visur tryško optimizmas ir tikėjimas mokslo ateitimi, pasaulio dar netemdė būsimo karo debesys. Tais metais Eriksenas pagal savo žmonos prototipą sukuria žymiausią pasaulyje Undinėlės skulptūrą, Robertas Musilis pradeda rašyti „Žmogų be savybių", Thomas Mannas – „Užburtą kalną", o Jamesas Joyse'as – „Ulisą". Tuo pat metu užpatentuojamas užtrauktukas, rusų kunigaikštienė išsilaiko piloto teises, o Leipcige gaudomi iš cirko pabėgę liūtai. Tai istorijos, kurių autorius Florianas Illiesas, rašydamas bestselerį „1913. Šimtmečio vasara" („Sofoklis", 2014), dar nežinojo. Naujai atrasti įvykiai tik patvirtino faktą, kokie unikalūs yra 1913-ieji ir kad jie verti dar vienos knygos. Ir nors čia prašmėžuoja tos pačios asmenybės – Kafka, Rilkė, Hessė, Picasso'as, Freudas, Kirchneris – ši knyga visai kita, nes įvykiai kiti. Florianas Illiesas (g. 1971) – vokiečių rašytojas ir meno istorikas, studijavęs Bonos ir Oksfordo universitetuose. Dirbo įtakingų Vokietijos laikraščių redaktoriumi ir žurnalistu, priklausė laikraščio „Zeit" meno ir literatūros skyriui. Šiuo metu yra vienos seniausių ir žinomiausių Vokietijos leidyklų „Rowohlt" vadovas. Jo knygos visame pasaulyje parduodamos milijoniniais tiražais.